Тексты песен Andrius Mamontovas

Ar tikrai tai tiesa kad tavo sirdis pykcio pilna Argi gali taip but tu vel verki vienumoje Neapykanta vel suriso rankas uztemde akis Ar galetu kas nors priesui atleist viska pakeist Oooo bukim draugai

Ar tikrai tai tiesa kad tavo sirdis pykcio pilna Argi gali taip but tu vel verki vienumoje Neapykanta vel suriso rankas uztemde akis Ar galetu kas nors priesui atleist viska pakeist Oooo bukim draugai

Žiūrintys į dangų, amžinas nakties gelmes Ieškantys ten ženklo besiilgintys tavęs Mes tavo vaikai Išdegę laukai Tu mūsų vanduo ir duona Geltona žalia raudona Suklaidinti žmonės savo vienkiemių mieste

As toks vienisas jaunas jureivis Mindau svetimo uosto gatves Ieskau knaipes kur gauciau isgerti Nes niekada nieks nemylejo manes Nes niekada nieks nemylejo manes As rukau tiktai stipria taboka Nesvarb

Begaliniam laike Saturno žiedai Tu vėl esi tame taške Kuriam buvai Kalėdos Po sidabrinės pilnaties vėl saulė Kasdien ilgiau pasauliui švies ir vėl Vėl Vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl Tu vėl apsisukai Amži

(Kiek liko laiko mums) Kai bus puiki ir saulėta diena Tai bus balta balta balta pavasario šviesa Tai bus gaivi nauja pražydusi spalva Tai bus pilni laukai ryškių pabudusių gėlių Kai jie pakvies Tave i

Pro mane kiekvieną dieną Skrenda tūkstančiai baltų lėktuvų Ir aš vienas, visad vienas Laukiu vėl, ko dar nebuvo Leisk pamiršti save ir visą pasaulį Leisk pajusti ir vėl paukštį delne Leisk ir vėl pati

Tu man sakai... Naktis tau sesuo... Gesta šviesa... Gėlas vanduo... Kodai bus nulaužti, Satelitai praneš, Nesvarbu, kur esi - Mano hakeriai ras. Tu vėl verki... Giedras dangus... Džiaugsmas širdy... L

Jos lūpos raudonos kaip šviečiantis rožės žiedas Jos akys taip juodos, tarsi naktis be žvaigždžių Plaukai jos taip pat, kaip naktis, Neprilygs jiems niekas Tai veidas moters, kurios aš šią naktį geidž

Aš buvau neklaužada vaikas Ant tvoros kas dieną sėdėjau Vakarais daužydavau langus Galvoje mano švilpavo vėjai. Aš nešiojau suplėšytas kelnes Ir nieko klausyt nenorėjau Kol jinai pas mane, nelaboji, Į

Palangos juroj nuskendo mano meile Ir saltos bangos jos neatiduos Svaiginantis man vejo balsas girdis Bet man sielos jis ne gal paguos Nors sirdis mane dar saukia Mano sielo kazko laukia Palangos juro

Rudenio Vėjas Skrenda virš miesto Beldžia į langą Ir vardo neklausia Paliečia veidą Ir vėl sugrąžina Pamestą mintį Bet sapną nutraukia Viską nušluoja Ir neša į Dangų Vasaros aidą Voratinklį tankų Viso

Ta vakara tamsu as ant stogo lipau Nori isvysti ka seniai uzmirsau Norejau pajusti svaigu ora dangaus Nuo jo uzsimerkt ir saves paklaust Ar tikiu kad viskas bus gerai Ar mes gyvensim ilgai laimingai i

Ta vakara tamsu as ant stogo lipau Nori isvysti ka seniai uzmirsau Norejau pajusti svaigu ora dangaus Nuo jo uzsimerkt ir saves paklaust Ar tikiu kad viskas bus gerai Ar mes gyvensim ilgai laimingai i